Rugpjūčio gale su globos namų vaikais lankėmės Nidoje. Vaikai nakvynei apsistojo „Kastyčio“ poilsiavietėje, o valgyti eidavo į „Bangos“ restoraną. Viskas prasidėjo nuo to, kad prie stalo vaikai sėdėdavo ir laukdavo kada jiems atneš valgyti, o tuo metu Augustinas jau būdavo nukreipęs dėmesį į padavėjas ir sakydavo joms komplimentus. Augustinas atėjęs į restoraną visą laiką nubėgdavo pirmas su jomis pasisveikinti. Taip pat būdavo ir po valgio; Augustinas sakydavo: „kokios gražios Jūsų akys“, „o, Jūs ir šypsotės gražiai“. Taip tęsėsi visuomet, kai mes valgydavome „Bangos“ restorane. Na, bet atostogos yra atostogos ir jos, deja, turi pasibaigti, taigi pats sunkiausias momentas Augustinui buvo, kai reikėjo atsisveikinti su padavėja Vilma, kuri tada jam pažadėjo Kalėdoms dovanų.
Ir ką jūs galvojat? Šiandien Augustinas treniruotėje sulaukė staigmenos: iš Neringos atkeliavo pažadėta dovana! Dovaną jis jau buvo visai užmiršęs! Prieš teikiant dovaną, buvo paklaustas, ar laukė iš ko nors dovanų, ar sakydavo kažkam komplimentus? Vaikas jau buvo viską užmiršęs, bet kai pašnibždėjome žodį „Nida“, jis iš kart atsiminė restoraną ir Vilmą, ir pradėjo šypsotis. Taip taip! Nuo Vilmos Augustinas gavo mobilųjį telefoną ir iš to džiaugsmo, net užmiršo esąs treniruotėje!
Norime nuoširdžiai padėkoti Vilmai už staigmeną ir puikią dovaną. Stebuklų metas!
