Žiemos linksmybės pas oreivius

2017/02/17

Jau tradicija tapo žiemos linksmybės, kurias Vilniaus regbio akademija rengia savo šeimos nariams. Bet jei iki šiol viskas apsiribodavo tik pasivažinėjimu ant prie automobilių pririštomis padangomis ir nedidele iškyla gamtoje, 2017-aisiais VRA karavanas pasuko į Širvintų raj. įsikūrusią „Oreivių užuovėjos“ kaimo sodybą kartu praleisti visą savaitgalį ir išjudinti per žiemą sustirusių kaulų. Į kvietimą atsiliepė ir vasario 11-osios rytą į sodybą sugužėjo per šimtą žmonių: vaikų, jų tėvelių ir globėjų, rėmėjų bei pačių regbio žaidėjų su savo šeimomis. Žiemiškas šaltukas parūpino visko, ko reikia žiemiškai pramogai, o organizatoriai pasirūpino, kad visa tai būtų išnaudota visais įmanomais būdais. Galų gale, kai kuriems miestiečiams visai pravertė vien laiko leidimas gryname ore.

Nuo pat atvykimo organizatoriai neleido nė vienam dalyviui nuobodžiauti. Užsiregistravę visi nuskubėjo apžiūrėti ir įsikurti savo kambariuose, kurie daugelį sužavėjo kūrybingu ir originaliu įrengimu. Kai kam teko privilegija pamiegoti ir žiemos rogėse, kitiems malūne įrengtuose kambariuose, dar kitiems, įvairių spalvų ir gėlių išmargintuose kambariuose. O po įsikūrimo ir apsidairymo teritorijoje visi buvo sukviesti neeilinėms žiemos žaidynėms, kuriose buvo ne tik individualios rungtys, bet skirtos šeimoms bei komandoms: šeimų estafetės, futbolas su akiniais, kurie buvo labiau panašūs į žiūronus, ėjimas slidėmis, rąsto tempimas, šaudymas, mūšis maišais, bato metimas į tolį, virvės traukimas, žiemos tinklinis su kimštu kamuoliu, „regbinis“ futbolas, ir dar daug kitų. Turizmo meistras Marius Juškevičius pasirūpino galimybe praskrieti su vėjeliu trosu, ir ja (kaip ir kitų rungčių atveju) pasinaudojo ne tik vaikai, bet ir tėveliai bei globėjai. Vietos žvejai kai kuriuos vaikus patraukė meškeriojimu eketėje, bet didžiausio dėmesio sulaukė ledu apsitraukęs tvenkinys, nuo kurio mažesniesiems buvo sunku atsitraukti net skrandžiui ėmus kirbėti iš alkio. Tarp įvairių rungčių visi gaivinosi ir šildėsi arbata, per pietus po oro baliono kupolu įrengtame valgomajame visi vaišinosi ant grotelių keptomis dešrelėmis, o vakare visų laukė pietietiškas plovas, kurį Kostas su Artūru pagamino didžiuliame lauko kubile.

Po intensyvios pirmosios dienos pusės, nemaža dalis regbio mylėtojų susirinko didžiojoje salėje stebėti Šešių nacijų varžybų, kuriose susirėmė Italija su Airija ir Velsas su Anglija. Kas nežiūrėjo varžybų, ilsėjosi, bendravo vieni su kitais arba tyrinėjo teritoriją, nes vakare laukė didžioji intriga – lobio ieškojimas. Pertraukos metu sodybos šeimininkas Arvydas ne tik vaikus, bet ir kai kuriuos suaugusius nustebino, sutemas nušviesdamas spalvingu sodybos apšvietimu, dėl kurio, kai kurių teigimu, atrodė, kad vėl aplink Kalėdos. Prieš didžiąją intrigą organizatoriai visus surinko į didžiąją salę, išbandyti jų pasiryžimo padaryti viską, ką galima, kad būtų rastas sodyboje paslėptas lobis. Tam buvo reikalinga ir drąsa susitepti rankas tamsoje neįžiūrimais dalykais (ieškant šaukštų teko „įlipti“ į žalią kiaušinį), strategiškas mąstymas, einant nuo vieno taško prie kito ir teisingai pagaunant užuominas (tam pasitarnavo lazdų gaudymas) bei kojų miklumas, stengiantis užbėgti priešininkų komandai už akių (kojos buvo miklinamos balionų mindymo varžybose). Pasiruošimo metu vyko ne ką mažiau atkaklesnė kova nei bet kurioje kitoje rungtyje. Ypatingų emocijų sulaukė varžymasis su savaisiais: lazdų gaudymo finalinė kova vyko tarp brolio, Roberto, ir sesers, Viktorijos, o balionų mindymo paskutiniame etape susitiko suaugusiųjų (tėvų ir globėjų bei kitų rėmėjų) komanda su vaikų komanda. Tiek vienoje, tiek kitoje rungtyje vikriausi ir gudriausi pasirodė jaunesnieji. Galiausiai, sulaukus ir paties lobio paieškų, jis kai kurioms komandoms buvo linksmai chaotiškas procesas; pavyzdžiui, viena jų, gavusi pirmą užuominą, kažkaip joje įskaitė nuorodą į paskutinę užduotį, tad pradėję nuo kito galo jie šiek tiek užtruko, nors ir nedaug jiems trūko iki pirmosios vietos. Viską suradę ir viską išsprendę pirmieji saldųjį lobį rado didžiulėje dėžėje, kurią pagamino nagingieji Gilės namų meistrai. Pasilakstę po žiemos šaltuką sporto šventės dalyviai dieną užbaigė karštoje pirtyje, kurią, kaip tikri ruoniai, paįvairino pasinėrimu į sodybos šeimininkų iškirstą eketę.

Nepaisant to, kad dalis sporto šventės dalyvių sodyboje nakvoti neliko, kitą rytą joje tebešurmuliavo gausus būrys iškylautojų, laukdami tolimesnių linksmybių. Rytinėse estafetėse galėjo varžytis visi, kas tik norėjo išbandyti jėgas komandiniame žaidime, kalant vinį į kelmą, ir individualiose rungtyse, varžantis su kitais šuoliavime bulvių maišuose, vandens nešiojime lėkštutėse bei žiedų mėtyme ant kuolų. Vinių kalimas į kelmą tapo ryškiausiu to ryto turnyru, kuriame susirėmė tiek mišrios vaikų ir suaugusiųjų komandos, tiek vien iš vaikų ir vien iš suaugusiųjų sudarytos komandos. Po intensyvių atkrentamųjų, finale vos ne vos pergalę prieš jaunuosius regbininkus išplėšė vyrai su patirtimi. Paskutine visų žiemos linksmybių linksmybe tapo Arvydo Dirmeikio padovanotas pasiskraidymas oro balionu, po kurios gavę apdovanojimus rungčių nugalėtojai bei visi likusieji pasistiprino, susitvarkė ir patraukė namo.

Žiemiška išvyka su sporto elementais pavyko. Kai kurie tėvai ir globėjai, dalinosi mintimis, kad tokie renginiai labai praskaidrina vaikų kasdienybę, o taip pat padeda geriau pažinti vaikus ir sustiprinti santykius su jais. Be abejonės, tokios išvykos tampa ir dar viena galimybe išbandymams ir mokymuisi: mokymuisi priimti nesėkmę, įveikti baimes, būti komandos dalimi, mokymuisi klausytis ir išgirsti, mokymuisi rūpintis kitais. Dauguma vaikų paklausti, kuri rungtis jiems patiko labiausiai, sunkiai galėjo išsirinkti iš visos gausybės, kuriose dalyvavo, bet ne vienas paminėjo virvės traukimą, kuriame varžėsi suaugusiųjų ir vaikų komanda, nes… jame laimėjo vaikų komanda. Džiugu, kad jie imasi priešininko, kuris atrodo gal ir stipresnis, nebijo mesti jam iššūkio ir tiki, kad gali jį įveikti.

Vilniaus regbio akademija ir visi išvykos dalyviai (tikimės), pirmiausia, už galimybę pabūti kartu dėkoja sodybos savininkui Arvydui Dirmeikiui, už pramogų ir rungčių organizavimą treneriams Augustinui Terleckui ir Algimantui Žvinkliui bei visiems jų padėjėjams, taip pat Mariui Juškevičiui už turistinę pramogą ant troso ir galimybę stebėti Šešių nacijų varžybas projektoriaus pagalba; už paramą pramogoms ir išvykos organizavimui dėkojame Svajūnui Sauliui, Edvinui Raguckiui, Martynui Masianikui, Ramūnui Skirmantui ir Dainiui Kavaliauskui, o už gausias vaišes ačiū sako Algirdui Bagatyriui, Aleksandrui Makarenkai, Kęstučiui Markevičiui, Narimantui Grigaičiui bei Denisui Ovsianikovui.