„Vilniaus regbio akademijos“ vyrų komanda išvyko į sodybą, kad pabėgtų nuo miesto kasdienybės ir karantino. Išvykos tikslas buvo išbandyti išlikimo ir išgyvenimo žygį bei kitą dieną atlikti kelis fizinio pasiruošimo testus. Dauguma žaidėjų nežinojo, kur ir ką reikės daryti, nes jiems buvo pasakyta, kad pasiimtų daug drabužių, prausimosi priemones ir bus laikomi testai.
Atvykę į stovyklą visi apsistojo ir susipažino su vietove. Po valandos jau visi kartu pietavo ir ruošėsi keturių valandų žygiui. Prieš žygį visi žaidėjai buvo informuoti, kad apsirengtų prasčiausius drabužius, apsiautų prastus bet stiprius batus bei pasiimtų geriamo vandens. Treneris iš karto nuteikė dalyvius, kad teks pereiti sudėtingas vietoves, būsite iki kaklo purvini ir šlapi, telefonus įdėsite į maišelius, teks keikti trenerį ir kitus, kas sugalvojo tokią nesąmonę ir t.t. Bet niekas neišsigando ir sutiko su visomis sąlygomis, su kuriomis teks susidurti, net visos panelės (žmonos ir panelės) buvo pasiryžusios eiti per sunkumus, nes ir joms buvo smalsu, norėjo patirtį tą „ekstrimą“.
Prieš išeidami į žygį padarėme komandinę nuotrauką ir pajudėjome link pirmos užduoties. Praėję kilometrą jau sutikome organizatorius ir pirmą iššūkį. Komanda rado krūvą LEGO kaladėlių ir jiems buvo pasakyta, kad jie turi nueiti 100 metrų prie žymos ir ten ras sukonstruotą regbininką, bet jo atsinešti negalės, jie turėjo apžiūrėti ir grįžti prie vietos bei sukonstruoti tokį patį regbininką. Pradžioje sunkiai sekėsi, nes norėjo greitai atlikti užduotį, bet po to kapitonas suskirstė kiekvienam dalyviui užduotis ir jos buvo atliktos. Dalyviai pajudėjo toliau, bet nepastebėjo, kad vienas dalyvis atsiliko ir jam kažkas nutiko. Priėję prie antros užduoties pirmiausiai išgirdo klausimą: „Ar visi esate?“ Apsidairė ir pamatė, kad trūksta trenerio, kuris gulėjo už pusės kilometro ir laukė pagalbos. Keturi dalyviai grįžo atgal ir rado gulintį sužeistąjį, todėl paėmė ant rankų ir nunešė iki antros užduoties. Komanda suprato, kad visi turi eiti iš vien, nes teks grįžti atgal ir apsunkins bei prailgins sau žygį.
Priėję prie antros užduoties, jie rado pastatytą palapinę. Visiems dalyviams buvo pasakyta, kad reikės pernešti į kitą vietą palapinę ir jos neturės sugriauti, bet tai turės padaryti užrištomis akimis ir tik vienas dalyvis galės būti atrištomis akimis, bet jis kiekvienam dalyviui turės sakyti, kur reikia eiti ir ką daryti. Jis susidūrė ir dar su viena užduotimi, nes reikėjo kalbėti keliomis kalbomis. Niekas jam negalėjo gerai padėti, nes jie nieko nematė ir negalėjo tiksliai padėti. Užduotis buvo atlikta ir visi pajudėjo į ilgesnį žygį, kur reikėjo pereiti daug sodybų, kurios buvo šalia ežero. Visi sutikti gyventojai žiūrėjo į mus nustebę, iš kur mūsų tiek daug atsirado ir ką mes čia toje vietovėje veikiame. Mes pasisveikindavome, palinkėdavome Dievo palaimos darbuose ir linksmai žygiavome toliau. Priėjome prie pirmos kliūties, ten jungėsi du ežerai ir buvo kanalas vandens, tad teko galvoti, kaip jį pereiti. Pirmas išbandė Mantas: jis su kitais dalyviais rado ploną rastą ir bandė jį greitai pereiti, bet prieš krantą krito į vandenį, o tuo metu pirmasis brido į vandenį Vidmantas ir rodė pavyzdį, kad nereikia bijoti sunkumų ir drąsiai eiti per vandenį. Žinoma, kad jis nešėsi fotoaparatą ir telefoną, kad galėtų užfiksuoti visas kliūtis ir įspūdžius. Perėjęs kanalą pradėjo ne tik fiksuoti momentus, bet ir sutrukdyti lengvai dalyviams įveikti kanalą. Nubėgo prie rąsto ir sušuko, aš jums padėsiu palaikyti rastą, bet iš tikro jis rąstą pakėlė ir nutempė nuo kranto, kad dalyviai būtų privesti pereiti per vandenį ir taip sušlaptų. Ne visur spėdavo sutrukdyti, nes kai kurie jau buvo perėję vandenį ir padėjo kitiems. Didžiausias iššūkis teko tiems vyrams, kurie ėjo su savo žmonomis ir panelėmis, nes teko per klimpstantį dumblą pernešti savo antrąsias puses.
Krante liko paskutinis komandos (laivo) kapitonas, jis rūpinos visais, kad visi sėkmingai persikeltų į kitą kranto pusę. Kitoje pusėje žaidėjai jau paruošė kapitonui rąstą, kur jis galėjo pereiti ir nesušlapti vandens kanale. Vėl atskubėjo treneris ir pradėjo siūbuoti rąstą, kad ir jis turi tai pat sušlapti, kaip ir kiti dalyviai, bet pamatė, kad kapitonas greitai pasieks krantą, jis čiupo už rąsto galo ir patraukė jį į šoną, o tuo metu kapitonas neišlaikė pusiausvyros ir krito bei išsimaudė vandenyje. Visi dalyviai pasijuokė, pasidalino įspūdžiais ir toliau pajudėjo lik kitos užduoties.
Po gero kilometro sutikome vėl organizatorius. Komandai teko ant padarytų neštuvų nunešti sužeistąjį ir grįžti atgal. Su užduotim jie susitvarkė greitai ir skubėjo prie kitos, kurioje jie jau turėjo parodyti savo regbio sugebėjimus, iš 8 metrų pataikyti į lanko vidurį, o jei nepataikydavo, tai turėdavo vėl stoti į kolonos galą ir laukti vėl savo metimo. Kai visi atliko užduotį, jų laukė staigmena, jiems buvo ištrauktas gaivus gėrimas ir maistas (kumpis, duona, pomidorai ir grikių bei aviečių sveikuolių skanėstas).
Pasistiprinę žaidėjai pasuko link miško, kur jų laikė pelkė, teko bristi arba šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Po gero kilometro kažkas iš priekinių dalyvių nusprendė pasukti link sausumos ir išvengti tolimesnės ir sunkesnės pelkės, tad jiems teko daryti kelių kilometrų ratą. Po gero klaidžiojimo priėjome prie penktos užduoties, ten dalyvių laikė persikėlimas per platų griovį. Virve jie turėjo keltis į kitą krantą, pirmas pavyzdį parodė treneris Giorgijus, jis parodė, kaip tai reikia keltis virve, o kitas treneris Vidmantas parodė, kaip vėl reikia nebijoti ir bristi per šaltą vandenį. Visi žaidėjai norėjo išbandyti virvę, nors vėl nesisekė kapitonui, jis vienintelis krito į vandenį ir neišsilaikė ant virvės. Čia vėl virė komandinis darbas, vieni kėlė virvę į viršų, kad dalyviai nesušlaptų, kiti skandavo ir patarinėjo, o kas tiesiog linksmai juokės ir bandė sutrukdyti persikelti.
Visi dalyviai pajudėjo link šeštos ir paskutinės užduoties. Ten jų laukė įtemta virvė, bet čia jie jau turėjo pereiti kojomis per virvę ir su rankomis įsikibti į kitą virvę. Užduotis tikrai buvo nelengva, nes labai siūbavosi ir reikėjo susikoncentruoti į pusiausvyrą. Keli dalyviai (vyrukai) krito į vandenį ir taip išsimaudė šaltame vandenyje. Po gerų keturių valandų pasiekėme stovyklavietę, ten jų laukė ežeras, kur teko vėl lysti į šaltą vandenį ir pilnai nusiprausti. Vakare jau laukė vakarienė, Diana paruošė taip skaniai, kad puodai buvo greitai ištuštinti ir teko prisidurti kitais produktai, kurie tai pat buvo paruošti bei skaniai suvalgyti. Visos stovyklos metu ant stalo stovėjo karšta arbata ir saldumynai, kur bet kada dalyviai galėjo ateiti ir vaišintis vaisiais ir kitais gardėsiais. Po trupučio poilsio laukė pirtis, sūkurinė vonia ir ežeras. Gerokai sutemus visi dalyviai susirinko prie laužo ir dalinosi žygio įspūdžiais. Dauguma tai buvo pirmas kartas ir pasidžiaugė žygiu, nors jie iš pradžių labai bijojo, nes treneris juos nuteikė baisiausiam, bet liko patenkinti ir jau galvojo apie kitą žygį. Kas sušalo, tai ėjo miegoti, o kas dar pratęsė stalo žaidimus žaisti.
Anksti ryte Vidmantas atsikėlė ir pradėjo ruošti pusryčius: kepti blynus, virti kiaušinius, kepti kiaušinienę. Prie jo prisijungė ir kiti dalyviai, kurie padėjo ruošti pusryčius, kas lupti ir virti dešreles, o kas paruošti sumuštinius bei arbatos. Po pusryčių buvo laisvas laikas, kas ėjo mėtyti į krepšinį kamuolį, kas žvejoti, o kas tiesiog pasideginti prieš saulutę.
Atėjo metas testams, kur komandai teko bėgti 1 km ir 3 km., po to per dvi minutes reikėjo padaryti kuo daugiau atsispaudimų. Bėgimas nebuvo lengvas, nes kaitino saulutė ir buvo karšta, plius buvo nelygus kelias, kur buvo kalnai ir pakalnės bei kai kuriose vietose smėlėta, kur klimpo kojos. Komandos žaidėjai su testais susitvarkė, kai kam ir buvo sunku, bei sukandę dantis tai atliko ir suprato, kad tam reikia tiesiog ruoštis. Po testų komanda ėjo į ežerą maudytis ir šokinėti nuo tiltelio. Po to ruošėsi pietum, kas spaudė sultys, kas tiesiog deginosi ar žvejojo. Ne užilgo visi buvo pakviesti pietums. Po pietų laukė su keturračiu pasivažinėjimas, kas turėjo teises, tai sėdo prie vairo, o kas neturėjo sėdėjo įsikibę už nugaros. Kiti kol laukė savo eilės, tai pasijungė kolonėlę ir padarė diskoteką bei linksmai šoko. Po truputį pradėjome ruoštis grįžimui į Vilnių, nes artėjo vakaras ir norėjosi grįžti namo prie šviesos. Visi dalyviai buvo išvargę, nes automobiliuose visi iškrito kaip lapai ir miegojo iki pat Vilniaus. Norime padėkoti visoms žmonoms ir panelėms, kad padėjo ruošti skanų maistą, tvarkė aplinką ir drąsiai dalyvavo žygyje, žaidėjams už dalyvavimą ir testų laikymą, o treneriams už puikią atmosferą ir sudarytas geras sąlygas.
Atsiliepimai iš tų žaidėjų, kurie neturėjo galimybių prisijungti prie komandos dalyvavimo, tai jie stebėjo tiesiogines transliacijas, video ir foto nuotraukas.
Domantas Alenskas: Labai įdomiai atrodė visos rungtys, labai smagu buvo matyti, visi kaip viena didelė šeima žygiavo.
Tomas Kušlevič: Man pasirodė, kad išvyka yra puiki proga dar labiau pažinti vienas kitą ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Komanda atrodė tikrai vieninga!
Povilas Čabaniukas: Visų pirmą tikrai apmaudu, jog nepavyko būti kartu. Džiaugiuosi Vidmanto iniciatyva organizuojant vyrų komandos fizinio parengtumo testus su laisvalaikio praleidimu ne tik žaidėjams, bet ir jų antroms pusėms. Labai smagu, jog laisvalaikio užsiėmimai buvo transliuojami „live“ transliacija ir žaidėjai, kurie negalėjo sudalyvauti, galėjo viską stebėti gyvai ir pavydėti. O pavydėti tikrai buvo ko – puiki kompanija, sodyba ant ežero kranto, keturračiai, žvejyba, įvairus žaidimai, pramogos ir netgi žygis su persikėlimu per upę. Buvau tai daręs kariuomenėje, todėl žinau, kaip tai yra smagu. Manau, kiekvienam žaidėjui toks laiko praleidimas tikrai patiko ir įkvėpė bei motyvavo ruoštis artėjančiam regbio sezonui.
Julius Melnikas: išvyka į sodybą per nuotraukų/video perspektyvą buvo kupina teigiamų emocijų. Visų pirma, šnekant apie pirmosios dienos tikslą – žygį, atsiskleidė daug įdomių užduočių, kurios galėjo leisti žaidėjams save realizuoti per įvairias tiek mąstymo, tiek technikos sferas. Kitas žygio momentas – perėjimą per upelį į kitą krantą. Galima tai vadinti turbūt pačia įdomiausia rungtimi iš visų, nes pastebėjus kaip vienas kitam padeda pereiti sunkumą, pasirodo, ir komandos dvasia, kurią turim formuoti kaip įmanoma vis labiau ir stabiliau. Šnekant apie testus: leido treneriams patikrinti karantino metu palaikomą formą individualiamos treniruotėmis ir leisti įsitikinti, kad VRA žaidėjai ruošiasi stabiliai ir auga tiek fiziškai, tiek psichologiškai laukdami pirmųjų oficialių varžybų. Iš mano perspektyvos galiu pasisakyti, kad stebėti visą laisvalaikį per socialinius tinklus buvo sietina taip pat su teigiamomis emocijomis ir tikiuosi, kad greitu metu pavyks išvykti ir man su komanda į panašią išvyką, nes tik taip mes statom komandą stipresnę ir ryžtingesnę.