VRA fizinio rengimo treneris Vitalijus Afanasjevas
Papasakokite apie save. Kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
Esu kilęs iš Ignalinos krašto, kuris pasižymi ne tik ežerais, bet yra ir pagrindinė slidinėjimo bei biatlono olimpiečių kalvė. Aš visada buvau aktyvus, po truputį mėgau išbandyti visas sporto šakas: krepšinis, futbolas, plaukimas, dviračių sportas, bėgimas ir t.t. Į sportą rimčiau pradėjau žiūrėti tik 16 metų.
Tai kaip pradėjote sportuoti profesionaliai?
Būdamas 16 m. dalyvavau rajono kroso pirmenybėse, ten atstovavau savo gimnazijai ir laimėjau bėgimo varžybas, kuriose dalyvavo mūsų šalies pajėgiausi biatlonininkai ir slidininkai. Iškart po varžybų gavau trenerių pasiūlymą pamėginti paslidinėti. Trenerio tikslas buvo per 2 metus paruošti mane Europos jaunimo olimpiniam festivaliui, tai buvo pagrindinis jaunimo startas. Pradžia buvo labai sunki, turėjau gerus fizinius duomenis, tačiau nuolat pralaimėdavau, nes nebuvau techniškas. Bet mano valia, ryžtas, noras ir trenerio palaikymas nugalėjo – spėjau pagrindinėse atrankos varžybose patekti į Europos jaunimo olimpinį festivalį ir taip prasidėjo mano profesionalaus sportininko kelias. Profesionalaus sportininko karjera nebuvo ilga, maždaug apie 5 m. Per juos tapau daugkartiniu Lietuvos slidinėjimo čempionu bei prizininku. Buvau olimpinės rinktinės narys, tačiau į olimpines žaidynes taip ir neišvykau dėl daugelio priežasčių, viena iš jų, tai prasti tuometiniai rinktinės treneriai. Nuo sporto aš niekada nenutolau, sportas ir dabar mano gyvenimo dalis. Laimėdavau plaukimo, triatlono bei įvairias bėgimo varžybas. Visada norėjau tapti treneriu, dirbti sporto srityje. Tai šiuo metu ir yra mano veikla. Baigiau bakalauro studijas Lietuvos edukologijos universitete. Dalyvauju įvairiuose mokymuose, seminaruose, esu baigęs futbolininkų atletinio rengimo mokymus, dirbu mokytoju progimnazijoje ir fizinio parengimo treneriu.
Kaip tapote VRA fizinio parengimo treneriu?
Iš tiesų tai įvyko labai greitai. Kadangi stipriai gilinuosi į futbolininkų fizinį parengimą ir dirbu su futbolininkais, tai pagalvojau kodėl gi nepriimti dar vieno gyvenime iššūkio ir neparagauti regbio duonos? Futbolas ir regbis turi labai daug panašumų – regbyje vyrauja smarkus tarpusavio kontaktas ir, drąsiai galiu sakyti, kad tai reikalauja didelio fizinio pasirengimo. VRA fizinio parengimo treneriu tapau klubo vadovo Vidmanto Valio dėka. Susitikus su juo, turėjau labai malonų, atvirą pokalbį, sutapo mūsų požiūris, tikslai ir t.t. O toliau… vienas, du ir mes sukirtome rankomis. Taip ir tapau šios šaunios komandos dalimi.
Kas jūsų nuomone svarbiausia regbio žaidėjo fiziniame pasirengime?
Viskas yra svarbu ir viskas yra stipriai tarpusavyje susiję. Regbio varžybos reikalauja daug ištvermės ir stipraus fizinio pasiruošimo. Regbio varžybos trunka 80 min., 15 žaidėjų prieš 15 žaidėjų bei 7 žaidėjai prieš 7 žaidėjus, du kėlinius po 7 minutes. Vyrauja galingumo, greitumo ištvermė, tai šioje sporto šakoje žaidėjai turi būti universalūs – ištvermingi, greiti ir fiziškai stiprūs. Mano, kaip fizinio parengimo trenerio, užduotis – paruošti atletą sezono varžyboms, gerinti fizinį pajėgumą ir, vienas iš svarbiausių dalykų, tai sumažinti traumų tikimybę. Kadangi šiuolaikinis sportas su kiekvienais metais tampa vis intensyvesnis, varžybų ir turnyrų skaičius taip pat didėja, tai dėmesys traumų prevencijai turi būti itin didelis. Jeigu grįžtant prie to, kad žaidėjas būtų fiziškai pasiruošęs, stiprus ir greitas, tai būtina pabrėžti tai, kad iki to, sportininkas turi turėti gerą kūno mobilumą, lankstumą, stabilumą ir tik tada galima žygiuoti ir dirbti toliau.
Kalbėjote apie traumas. Ar jų galima išvengti? Kokios yra dažnos traumuotų sportininkų daromos klaidos?
Šiuolaikiniame sporte traumų išvengti, deja, bet neįmanoma, tačiau gera žinia, kad mes traumų tikimybę galime sumažinti. Ir tai priklauso nuo mūsų pačių. Kodėl nuo mūsų pačių? Nes komandinėse sporto šakose, kad ir kaip sportininkas bebūtų fiziškai pasiruošęs, traumos priklauso ne tik nuo mūsų pačių, bet ir nuo sportininką supančios aplinkos. Pvz: varžovo atlikti tam tikri veiksmai, kurie turėjo įtakos žaidėjo traumai. Dar kartą pasikartosiu, kad regbyje yra milžiniškas fizinis kontaktas, tad būtų naivu tikėtis, kad sportinė karjera praeitų be jokių traumų. Dažnas reiškinys tai, kad sportininkai vengia fizinio parengimo, dėl to jie nebūna pasiruošę fiziškai atlaikyti didelius fizinius krūvius, kurie ankščiau ar vėliau iššaukia įvairias traumas. Po traumų sugrįžę sportininkai norėdami vėl rungtyniauti pilna jėga „forsuoja visa eiga“, pilnai nepasveikę ir nepasiruošę, dažnai iškrentą iš rikiuotės, o kai kada iškrenta dar ilgesniam laikotarpiui. Dar norėčiau paminėti, kad dažnai sportininkai dirba su svoriais, tačiau neatlieka 1 ar 2 lygio pratimų be svorio. Mėgsta ignoruoti ir vengia atlikti elementarius tempimo pratimus, nesupranta tempimo pratimų reikšmės. Lankstumas iš šono atrodo nereikšmingas, tačiau sutrumpėję raumenys yra viena iš didžiausių traumų priežasčių.
Ką norėtumėte palinkėti komandai, ko linkite sau?
Komandoje jaučiuosi tikrai gerai, esu čia tik apie mėnesį, dalies žaidėjų net nesu matęs, nes jie yra traumuoti. Susipažinau tik su tais sportininkais, kurie dirba ir lanko treniruotes. Kai matai iš arti žaidėją, dažnai bendrauji su juo, tai dirbti su kiekviena diena vis lengviau ir lengviau. Komandai norėčiau palinkėti aukščiausių ir geriausių sportinių rezultatų, kuo mažiau traumų, siekti tikslo, kurį iškėlė VRA klubas kartu su komanda. Linkiu niekada nepasiduoti, įdėti visą save į darbo procesą ir tikėti tai ką darau aš, klubo vadovas, pagrindinis komandos treneris, nes kitu atveju rezultato sulaukti bus labai sunku. Aš tikiu ir pasitikiu žaidėjais, to pačio norėčiau sulaukti ir iš jų pusės. Sau palinkėsiu nenustoti tobulėti regbio akademijoje, maksimaliai padėti VRA klubui siekti tikslų, džiaugtis kiekviena diena klube ir kas žino, gal ir aš kada apsivilkęs regbio aprangą išbėgsiu į aikštelę.
