Daugelis žmonių svajoja apie Ameriką, paslaptingai tūnančią Atlanto vandenyno horizonte ir laukiančią užklydusių regbininkų sielų. Ne išimtis yra ir Rokas Vitkauskas. Jauno vyruko iš Alytaus mintyse nuolat sukosi planai apie Ameriką, bet kartais ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi: Amerika liko už banguojančio Atlanto. Tačiau likimas nebūtų likimas, jeigu neatvertų savo šviesiosios pusės – Rokas išvyko į Angliją , regbio tėvynę.

Įsibėgėjus gyvenimui svetur, vaikinas pradėjo lankyti koledžą, o kartu ir regbį, tačiau šis koledže nuvylė.   Rokui pasirodė, kad  regbio lygis ten pakankamai žemas. Ilgai nelaukęs jis atrado dar kelis regbio klubus – Barking Rugby Club ir Blackheath Rugby Club, pastarasis yra seniausias ir giliausias žaidimo tradicijas turintis klubas. Rokas, norėdamas pajausti tikrąją regbio dvasią, pasirinko Blackheath klubą. Lygis buvo aukštas, tačiau vyrai treniruodavosi tik vieną sykį per savaitę – sekmadieniais, todėl  siekdamas geresnių rezultatų, Rokas paprašė daugiau treniruočių. Niekas ranka į jį nenumojo ir suteikė galimybę treniruotis trečiadieniais. Po kurio laiko, netikėtai aplankė ir sėkmė – jauno vyruko buvo paprašyta sužaisti paskutines dešimt minučių varžybose, po kurių treneris jį supažindino su Londono regbio akademijos direktoriumi, šis pakvietė Roką prisijungti prie jų.

Londono regbio akademijoje verda tikras darbas: nuo devynių iki dvyliktos valandos treniruotė, strateginių klausimų aptarimas, tuomet dar viena treniruotė. Nuolat judančios ir gyvos savaitės bėgyje būna ir varžybos – trečiadieniais ir sekmadieniais. Tenka paplušėti, kaip pats Rokas sako: „daug regbio…“

Nors svajonė žaisti regbį Amerikoje liko neįgyvendinta, Rokas nenuleisdamas rankų, su dideliu noru bei pastangomis skynėsi kelią toliau. Vaikinas sako, kad jeigu ne jo pirmasis treneris Vidmantas Valys, supažindinęs jį su regbiu ir padėjęs suprasti šio žaidimo dvasią, dabar jo nebūtų pačioje regbio širdyje – Londone.