Po ilgo laukimo ir pasiruošimo pagaliau atėjo ta diena, kai aš, Matas ir Arijus išvykome į „Leicester Tiger Residential Camp 2019”.
Nuo pat kelionės pradžios mus lydėjo Mato mama Regina. Atvykus į Londoną mus maloniai pasitiko ir priėmė nakvynei Reginos sesuo Marija su vyru. Jų namuose sėdėjome iki paryčių, šnekučiavomės, žaidėme įvairius žaidimus. Ačiū Jiems už pagalbą. Ryte atsikėlusi Marija padarė nuostabius pusryčius. J Pasistiprinome ir važiavome į Leicester miestą. Ten mūsų laukė autobusas, kuriuo mes dar porą valandų vykome iki Hull miesto (kur ir vyko stovykla).
Stovykloje pirmiausia vyko registracija. Kiekvienas gavome po atskirą kambarį su dušu. Išsikrovę daiktus ėjome vakarieniauti, o po vakarienės buvome supažindinti su visos savaitės programa. Gavome dovanų “Leicester Tigers” marškinėlius, gertuvę ir kamuolį. Jau pirmą dieną viskas atrodė labai profesionaliai!
Visus mus išskirstė pagal amžiaus grupes. Kiekvieną rytą prieš regbio treniruotes valandą atlikinėdavome tempimo pratimus, kad gerai sušildytume raumenis ir mažiau patirtume traumų. Įdomu buvo tai, kad apšilimo treniruotę vesdavo treneris, kuris nelabai susijęs su regbiu – jis tik apšilimo treneris. Po to vykdavo regbio technikos treniruotė. Didžiausias dėmesys buvo skirtas kuo greitesniems ir tikslesniems pasams. Visur tik greitis, greitis, greitis. Kitas dienas mus išskirstė į atskiras grupes. Aš buvau grumtynių grupėje. Mokiausi taisyklingą ir naują, man dar nepažįstamą grumtynių stovėseną, grumtynių suėjimą. Kitą dieną vėl vyko touch’o treniruotė. Taip pat išmokau naujų kombinacijų. Paskutinę stovyklos dieną vyko regbio varžybos – mūsų komanda sužaidė lygiosiomis. Smagu, kad ir aš galėjau prisidėti prie varžybų rezultatų ir pelnyti ne vieną prispaudimą.
Po intensyvių dienos treniruočių vakarais būdavo laisvas laikas. Buvome nuvykę į atrakcionų parką. Didelis dėmesys buvo skiriamas komandos formavimui, t.y. bendravimui ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Visi vaikai buvo labai draugiški, susiradau daug naujų draugų. Vakarais žaisdavome tenisą, mėtydavomės su regbio kamuoliu.
Paskutinę stovyklos dieną atsisveikinome su treneriais ir aptarėme savaitės treniruotes, ką išmokome ir kaip patobulėjome. Treneris visus mus pakvietė atvykti ir kitais metais. Taip pat visi VRA žaidėjai sulaukėme pakvietimo ir iš Italijos trenerio.
Paskutinę dieną treneris man pasakė, kad aš galėčiau žaisti profesionaliai ir kad tai gali būti ne tik mano hobis.
Laikas stovykloje prabėgo labai greitai. Įgavau daug naujos patirties, daug žinių, supratau, kaip gyvena profesionalai sportininkai.
Tada vėl visi vykome autobusu į Leicester, ten mus pasitiko Mato mama Regina ir jos sesuo. Vykome vėl nakvynės pas juos. Kitą dieną jų dėka, mes turėjome nuostabią ekskursiją po Kembridžo universitetą. Ačiū jiems labai.
Laukiu, nesulaukiu kitų metų, kai galėsim vėl visi vykti, ir tikiuosi, kad dar prisijungs naujų mūsų VRA komandos sportininkų.
Ačiū visiems, kurie padėjo įgyvendinti šitą svajonę.
Kajus Kareiva
