Šį rudenį iš Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukęs Valdas Dambrauskas yra puikiai žinomas šios sporto šakos specialistas, tačiau ne visi žino, kad jis neabejingas ir regbiui. Derinant interviu su V.Dambrausku, „Žalgirio“ klubo atstovai buvo nuoširdžiai nustebę: „Oho, džiugu. Nežinojome, kad jis domisi regbiu“. Pats treneris mielai sutiko duoti interviu Vilniaus regbio akademijai: apie savo pažintį su šia sporto šaka, apie komandinę dvasią ir apie atsidavimą vardan pergalės.
– Jus neretai galima pamatyti sostinės Vingio regbio stadione per Vilniaus regbio akademijos dvikovas su priešininkais. Ką žinote apie dabartinę VRA?
– Žinau gana nemažai, seku pirmosios komandos rezultatus, tenka treniruotis toje pačioje aikštėje, matyti jų rungtynes. Manau, tai yra puikiai atliekanti savo misiją organizacija: auginanti ne tik regbio žaidėjus, bet ir atsakingus žmones.
– Kada, kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą susidūrėte su šia sporto šaka?
– Nuo pat vaikystės sportas užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Visada domėjausi ne tik futbolu, bet ir kitomis sporto šakomis, kurias tik galėjau matyti per televizorių, skaityti apie jas laikraščiuose ar knygose.
Mano tėtis buvo labai didelis sporto mėgėjas, todėl namie netrūko įvariausių knygų apie sportą tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis.
Apie regbį mano vaikystėje buvo rašoma labai mažai, dominuodavo kitos sporto šakos, bet pirmąsias matytas rungtynes prisimenu labai gerai. Tai buvo kokiais 1995 metais, mano gimtajame mieste Pakruojyje, Lietuvos rinktinė žaidė tarptautines rungtynes su Ukrainos nacionaline komanda. Nors Lietuva tada pralaimėjo, bet pats reginys patiko, todėl kai neseniai Lietuva vėl kovojo su Ukraina Panevėžyje, iškilo prisiminimai su pirmąja matyta dvikova tarp jų.
– Kuo jums patinka regbis, ar dažnai tenka pačiam jį žaisti?
– Išskirtinių regbio bruožų galėčiau išskirti labai daug. Mane, visų pirma, regbyje paperka komandinė dvasia ir kultūra. Tai yra sportas, kuriame aikštėje žaidžiama 15 prieš15. Tai reiškia, kad vienas žaidėjas su kamuoliu turi 15 priešininkų, kai futbolo aikštėje tokių yra 11 ar krepšinyje tik 5. Todėl regbyje svarbiausia yra komanda.
Galbūt dėl šios priežasties regbyje nėra tokių didelių superžvaigždžių, nes suprantama, kad vienas šitame sporte tu nieko nenuveiksi. Komandinė dvasia regbyje yra besąlygiška. Žaidėjai paklūsta jai, todėl mane visada žavi tai, kad regbio žaidėjus vienija ne vien tikslas nugalėti, bet kažkokia didesnė idėja, kova už savo komandą ar komandos draugą.
Pats nesu žaidęs regbio, bet pamėtyti ar paspardyti ovalinį kamuolį visada smagu. Pasitaiko, kad ir futbolo treniruotėse įvairovės dėlei žaidėjams leidžiame išbandyti regbį.
– Kokius matytumėte panašius bruožus tarp futbolo ir regbio?
– Kažkada futbolas ir regbis buvo vienas sportas, atskyrimas įvyko tada, kai viena grupė norėjo žaisti tik rankomis, o kita – tik kojomis, todėl panašumų yra labai daug.
Jei paimtume angliškus terminus, tai jie abejose sporto šakose beveik visi išlikę tokie pat tiek žaidėjų pozicijų, tiek žaidimo elementų. Ir regbyje, ir futbole žaidėjai turi parodyti savo gerąsias fizines savybes, priimti tinkamus sprendimus, abi sporto šakos reikalauja aukšto meistriškumo taktinio pasirengimo. Vienas dalykas, kurį iš regbio paimčiau į futbolą, būtų džentelmeniškumas ir žaidėjų savikontrolė, ypač situacijose su teisėjais ar kažką suvaidinant.
– Šį rudenį sostinės Vingio parko regbio stadione stebėjote Vilniaus derbį tarp „VRA-Tomosta“ ir „Geležinis vilkas“ komandų. Kokį įspūdį paliko varžybos, kurias laimėjo „VRA-Tomosta“? Gal sirgote už konkrečią komandą, o gal tik už gražų vyrišką žaidimą? Gal turite kažkokius mėgstamiausius sportininkus?
– Rungtynės tikrai buvo labai kovingos ir įdomios. Viskas sprendėsi paskutinę minutę. Vilniaus futbolo klubas “Žalgiris” treniruojasi toje pačioje aikštėje kaip ir “VRA-Tomosta”, artimai bendraujame su komandos treneriu V.Valiu, todėl simpatijos buvo šio klubo pusėje. Džiaugėmės jų pergale.
– O kokį jums palieka įspūdį pats Vilniaus regbio stadionas, kokias treniravimosi, varžybų sąlygas reiktų labiausiai pagerinti? Gal galėtumėte pasakyti ir šio stadiono pliusus?
– Tai labai jaukus stadionas, manau, įsikūres vienoje gražiausių Vilniaus vietų, Vingio parke. Kadangi jis yra gamtos apsuptyje, tad tikrai turi kažkokią teigiamą aurą. Galiu pasakyti, kad ten man labai patinka. Aišku tam, kad turėtume pačias geriausias sąlygas, reiktų įrengti rūbines ir dušo patalpas šalia stadiono.
Manau, tiek regbio visuomenei, tiek bet kam besinaudojantiems stadionu norėtusi turėti ir kavinę kurioje po rungtynių būtų galima pabendrauti, pavalgyti, pažiūrėti sporto varžybas ar šiaip organizuoti renginius.
– Kaip manote, ar sostinės valdžia turėtų rodyti tinkamą dėmesį (ir kokį būtent) Vilniaus regbio komandoms, tokioms kaip VRA: tiek vaikų, jaunių, jaunimo, tiek suaugusiųjų?
– Aš manau, kad valdžia turėtų rodyti dėmesį visoms sporto šakoms, kurias mėgsta jauni žmonės, kuriose užimamas ir tobulėja jaunimas, kurios skatina sveiką gyvenimo būdą ir diegia teigiamas vertybes. Manau, kad tai turėtų būti viena pagrindinių mūsų politikų idėjų, nes sveikas žmogus viskuo gali pasirūpinti pats, todėl jaunimo užimtumui ir sveikatiningumo prevencijai turėtų būti skiriamas didžiulis dėmesys.
– Papasakokite dar apie save. Esate juk stažavęsis garsiajame Ispanijos futbolo klube „Barcelona“. Kokius iš ten parsivežėte įspūdžius?
– Prieš keletą metų savaitę teko praleisti “Barcelona” futbolo klube, tad įspūdžių tikrai pakako. Teko susipažinti su visa klubo virtuve: nuo pat aštuonmečių komandos iki pat pirmosios komandos, klausytis klubo trenerių ir vadovų paskaitų.
Įdomiausia, kad pagrindinė mintis po stažuotės liko labai paprasta: kad ir kokie ten būtų surinkti talentingi žaidėjai, kiekvieną dieną jie išspaudžia iš savęs maksimumą, kiekvieną dieną dirbama labai sunkiai ir vienodai.
Klubo vadovai mums visada sakydavo: jūs nieko čia ypatingo nepamatysite, nes mes visada darome tą patį pratimą kiekvieną dieną. Tad kartojimas yra mokslų motina!
– Ką norėtumėte patarti, padrąsinti, palinkėti visų amžių grupių VRA atstovams?
– Visų pirma mylėti savo sportą. Kaip sporto atstovas, žinau, kaip kartais yra sunku prisiversti sportuoti ir atiduoti save visą, todėl linkiu, kad visada užtektų jėgos ir stiprybės nugalėti save. Tai yra pats stipriausias jūsų priešininkas.
Nugalėjus save, jūsų niekas nesustabdys. Aikštėje pralaimėti ne gėda, ypač, kai žinai, kad padarei viską, ką galėjai ir buvai geriausias koks tik galėjai būti. Būkite geriausiais, kokiais tik galite būti!!!
Donatas Stravinskas
fkzalgiris nuotr.
