Aleksandras Makarenka – puikiai žinomas šalies regbio pasaulyje. Praeityje pats užsiiminėjęs šia sporto šaka, jis 14 metų buvo Lietuvos regbio federacijos (LRF) prezidentu. Vilniaus regbio akademija (VRA) paprašė jo prisiminti savo kelią į regbį, pasidalinti mintimis, kaip per kelis dešimtmečius keitėsi ši sporto šaka bei kaip jis vertina VRA veiklą.
– Esate LRF garbės prezidentas. Kaip ir kada prasidėjo jūsų pažintis su regbiu? Gal prisimenate pirmas stebėtas ar žaistas varžybas? Kokios, kur ir kada tai buvo?
– LRF prezidentu buvau nuo 1995 iki 2009 metų. Dabar esu federacijos eksprezidentas.
Pažintis su regbiu prasidėjo1965 metais, kai, būdamas Kauno politechnikumo studentu, atlikau gamybinę praktiką Kauno F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Gamyklos regbio komanda „Staklės“ tuo metu buvo Lietuvos čempionais. Pats buvau gan sportiškas, žaidžiau politechnikumo tinklinio ir futbolo rinktinėse. Gamyklos regbio komandos žaidėjai tuomet pasiūlė ateiti į treniruotę. Atėjau. Tada komandą treniravo nusipelnęs TSRS ir LTSR treneris, Lietuvos regbio pradininkas Valerijus Grešnovas.
Regbis labai patiko. Aktyviai treniravausi, mokiausi žaidimo subtilybių ir kitų metų pavasarį jau žaidžiau „Staklių“ komandoje.
Pirmų rungtynių jau neprisimenu. Jų buvo daug: vyko Lietuvos čempionato, Lietuvos taurės, sporto draugijos “Žalgiris“, Kauno miesto regbio pirmenybės.
Kai mokiausi Maskvos valstybiniame universitete, pora metų žaidžiau ir jo rinktinėje.
Pasibaigus mokslams, baigėsi mano kaip regbio žaidėjo gyvenimo etapas, nes 5 metus dirbau užsienyje pagal įgytą specialybę – arabų kalbos vertėju Libijoje.
– Kaip nuo to laiko pasikeitė regbis Lietuvoje? Ir kur link jis dabar eina?
– Aišku, regbis labai pasikeitė: tapo greitesnis, techniškesnis, teisėjavimas tapo kokybiškesnis. Tobulėja žaidėjų technika, kombinacijos, ekipiruotės, pagerėjo stadionų kokybė ir t. t.
Mes Kaune žaisdavom „Bangos“, „Limos“, tuometinio Kūno kultūros instituto ir kitose aikštėse.
Pavyzdžiui, „Bangos“ aikštė buvo praktiškai be žolės, ten buvo molio danga. Kai buvo sausa, žemė buvo kaip betonas, o kai lijo, atsirasdavo balos. Buvo smagu taškytis. Po rungtynių atrodėme kaip velniai. Odiniai kamuoliai greitai sušlapdavo ir tapdavo slidžiais sunkiais sviediniais.
Dabar jau turime Vilniaus pasididžiavimą – Vingio regbio stadioną, ko gero, geriausią regbio stadioną Lietuvoje. Jame dar reikėtų įrengti geras tribūnas, stadionas būtų dar moderniškesnis, tilptų dar daugiau žiūrovų.
Džiugu, kad regbio aikštės atsiranda ir kituose Lietuvos miestuose.
Tad regbis Lietuvoje nestovi vietoje, o juda pirmyn. Turiu viltį, kad greitu laiku Lietuvoje atsiras profesionalios – kaip krepšinyje ar futbole -regbio komandos, tarp kurių bus ir VRA komanda.
– Kokiomis pagrindinėmis savybėmis turi pasižymėti regbį norintis žaisti vaikas? O gal jos nebūtinos, nes išsivysto treniruočių metu?
– Jokių išskirtinių savybių nereikia. Regbis – labai demokratiškas žaidimas. Kiekvienas gaus savo vietą komandoje: ir mažas, ir aukštas, ir plonas, ir stambus – visi dirbs komandos labui. Treneriai tikrai ras, kokioje pozicijoje geriausiai pritaikyti ir atskleisti žaidėjo geriausias savybes.
Žinoma, reikia būti darbščiu ir drausmingu. Visas kitas regbiui reikalingas savybes, tokias kaip patikimumas, kolektyvizmas, pergalės siekimas, atsakingumas, pasiaukojimas, pagarba komandos draugams ir varžovams – tai, kas toliau labai padės jų gyvenime, – vaikai išlavins treniruočių ir varžybų metu.
– Lietuvos regbio reitingas pasaulyje jau ne vieneri metai svyruodavo maždaug 40-50 vietoje. Kokių reikia imtis veiksmų, kad per artimiausius 10 metų pakliūtume į 20-tuką? O gal tai dar nerealu?
– Čia klausimai labiau skirti LRF. Federacija dirba, rezultatai tikrai neblogi.
Lietuvos regbis, po praėjusio rudens pergalės prieš Ukrainos rinktinę (22-12), dabar yra 36-oje vietoje pasaulyje.
Tai, be jokių abejonių, labai aukštas pasiekimas. Pavasarį reikia nugalėti Švedijos rinktinę, o tai yra visai įmanoma. Toliau reikia laimėti pereinamąsias rungtynes ir patekti į naują, antrąjį pagal pajėgumą Europos pogrupį (6 komandos) ir kovoti dėl Europos taurės.
Laimėję pirmąją vietą naujajame pogrupyje ir laimėję pereinamąsias rungtynes patektume į stipriausią Europos pogrupį (6 komandos), kur kovojama dėl Europos čempiono vardo. Šiame pogrupyje tarp šešių komandų yra dvi rinktinės – Rumunija ir Rusija, kurios kartais patenka į Pasaulio regbio čempionatą, t. y. į stipriausiųjų 20-tuką, taip pat ir Gruzijos rinktinė. Ji pastaraisiais metais žaidžia įspūdingai, laimėdama prieš regbio grandus ir užima 12-14 vietą pasaulyje.
Gruzijoje regbis yra profesionalus, turi nacionalinio sporto statusą, kaip Lietuvoje krepšinis. Klimatinės sąlygos šioje šalyje leidžia treniruotis visus metus, komandos turi savo regbio stadionus.
Lietuvoje regbiui reikia sukurti panašias sąlygas, kaip Gruzijoje. Reikia nuversti daug kalnų. Tad laukia ilgas, kruopštus ir nuoseklus darbas, nes tik einant įveiksi kelią. Nepasiekiamų tikslų nėra. Linkiu tiems, kas dirba ir dirbs LRF, darnos sėkmės ir nemažinti tempo.
Viskas prasideda nuo stiprių klubų. Stiprūs klubai – stipri rinktinė!
– Kas jus sieja su VRA klubu ir nuo kada?
– Su VRA turiu ryšį nuo pat jo įkūrimo, kai Vidmantas Valys pasitraukė iš „Geležinio vilko“ komandos trenerio pareigų. Pritariau jo ir jo bendraminčių idėjai įkurti naują klubą. Manau, kad VRA būtų įkurta ir be mano pritarimo, bet smagu, kad nuomonės sutapo.
– Ko trūksta VRA klubui ir ką galėtumėte rekomenduoti keisti, gerinti?
– Klubas vystosi. Viskas lyg ir neblogai. Dabar jau galime pasidžiaugti VRA pasiekimais. Atsirado geros tradicijos, tokios kaip: vasaros stovyklos, VRA turnyrai, įvairios kelionės, išvykos į turnyrus užsienyje, poilsis gamtoje ir t. t.
Ir viskas padaryta mažiau nei per dešimtmetį. VRA eina plačiu frontu: akademijos komandos dalyvauja Lietuvos pirmenybėse visose amžiaus grupėse, turi moterų komandą. Klubas ruošia rezervą, tai reiškia – ateitį.
Manau, visų pirma, dar reikėtų pagerinti treniruočių lankomumą. Tai labai svarbu siekiant susižaidimo, norint įgyvendinti taktinius sprendimus, ugdyti žaidimo technikos įgūdžius. Kitaip sakant, atsakingas požiūris į treniruotes yra pagrindinis faktorius, kuris suteikia galimybes žaidėjams tobulėti.
– Kaip vertinate VRA trenerių darbą, gal turite jiems patarimų?
– VRA treneriai Vidmantas, Algimantas, Augustinas yra kvalifikuoti, patikimi, atsidavę regbiui žmonės. Labai svarbu, kad visos jų darbo sritys būtu aiškiai padalintos ir kiekvienas treneris būtų 100 procentų atsakingas už savo darbo barą, kad visi dirbtų pagal suderintą ir patvirtintą bendrą planą, o metų pabaigoje atsiskaitytų už nuveiktą darbą.
VRA veikloje labai padėtų naujas administratoriaus etatas, kuris perimtų dalį organizacinių darbų, kurių daugumą dabar priverstas atlikti Vidmantas, ir taip būtų atsisakyta požiūrio ”kas veža, tam ir kraunama”.
– VRA žaidžia nemažai vaikų globos namų auklėtinių. Nedaug klubų gali pasigirti tokiomis socialinėmis iniciatyvomis. Ką apie tai galite pasakyti?
– Tai labai graži VRA lyderio V. Valio iniciatyva. Gražu, kad tai tapo stabilia VRA klubo darbo sudėtine dalimi.
Aišku, vaikams iš globos namų ypatingai reikia šilumos, patikimumo, bendravimo, gerų draugų ir darbų, poilsio, kolektyvinių siekių. Bet, manau, nereikėtų to pabrėžti. Jie yra pilnaverčiai klubo nariai.
Vaikai viską supranta greitai, kartais žymiai greičiau už suaugusiuosius, pasąmonės lygyje. Jie besąlygiškai priima tik nuoširdumą ir tikrumą, mielai vykdo motyvuotas užduotys ir džiaugiasi pasiektais rezultatais.
Tad patarimai būtu nebent suaugusiems: būkite nuoširdūs, reiklūs, šilti, kantrūs, laikykitės duoto žodžio ir mokėkite džiaugtis kaip vaikai.
– Jūsų palinkėjimai klubo treneriams ir auklėtiniams, atėjus 2018-iesiems…
– Noriu palinkėti VRA 2018–aisiais deleguoti kuo daugiau žaidėjų į Lietuvos regbio rinktines. O visiems VRA klubo nariams – treneriams, auklėtiniams, žaidėjams, rėmėjams, pagalbininkams, fanams – geros nuotaikos, sveikų, laimingų ir kūrybingų 2018-ųjų!
Donatas Stravinskas