Vilniaus regbio akademijoje žaidžia daug įvairių ir skirtingais bruožais pasižyminčių žmonių. Jų nuomonę apie komandą, patirtį ir lankymo istoriją aprašysime čia. Į keletą klausimų atsakys jaunių komandos kapitonas Audrius Žemys.

Kaip pradėjai lankyti regbį? Kodėl pasirinkai būtent regbį?

– Tą dieną prisimenu kuo puikiausiai. Man buvo kūno kultūros pamoka. Visi vyrukai susiruošėme žaisti krepšinį, kai į salę įžengė treneris Vidmantas su Ąžuolu. Tuomet mokytojas pasakė, kad šiandien krepšinio nežaisime, o žaisime regbį. Pasipiktinimas! Kas per regbis vietoj krepšinio?! Murmėdami susėdome priešais trenerį, kai jis pradėjo pasakoti apie regbį ir komandą. Tuo metu Akademija buvo vos tik susikūręs klubas. Ir man visai patiko trenerio pasakojimas. Tuomet pažaidėme 2 prieš 2. Man puikiai sekėsi ir labai patiko. Žaidžiant užplūdo adrenalinas ir supratau, kad nei krepšinis, nei futbolas, nei kokia kita sporto šaka neatstos regbio. Lankysiu regbį ir taškas.

Regbis žinomas kaip pavojingas ir grubus sportas. Ar neišgąsdino traumos?

– Regbis tiesiog apsuptas stereotipų. Regbį žaidžia tik peštukai, visuomet pilna traumų ir panašiai. Netiesa! Pirmąją treniruotę buvau sutiktas labai šiltai ir draugiškai – visi bendravo, juokavo. Aplinka – be galo maloni. Susiradau labai daug naujų ir gerų draugų. Traumos… Jei jau galvoji apie traumas, tai jų niekaip neišvengsi. Treniruotėse parodomos visos saugumo technikos. Visuose sportuose būna traumų, tačiau mokant žaisti saugiai, gerai apšilus ir prasitampius jų galima išvengti.

Regbis reikalauja labai daug fizinės jėgos ir ištvermės. Ar nebuvo per sunkus krūvis?

– Po treniruočių sunkiai pavilkdavau kojas, bet visuomet laukiau kitos treniruotės. Treniruotės labai įvairios ir įdomios, o krūvis, be abejo, didelis. Tačiau treneris visada naujokams sako: „Jei per sunku, tai nesidraskyk ir pailsėk. Priprasi palaipsniui“. Gerų rezultatų nepasieksi tinginiaudamas. Po treniruotės marškinėlius gali išgręžti, tačiau viduje jauti euforiją. Nuo pat pirmųjų treniruočių komandos draugai padėjo man, todėl beprotiškai didelio nuovargio nejausdavau, bet po maždaug dviejų savaičių pripratau. Regbį gali žaisti visi. Nereikia jaudintis dėl savo sudėjimo, greičio ar staigumo. Visko išmokstama, o kiekvienas žmogus turi privalumų, kurie atsveria trūkumus.

Kokia tavo įsimintiniausia akimirka, patirta su komanda?

– Jų yra labai labai daug! Prisimenu keliones autobusu, pokštus treniruotėse, po kurių besijuokdami darydavome atsispaudimus, kelionė į Paryžių, Amsterdamą. Ko gero, maloniausia akimirka – laimėtas sidabras regbio-7 lygoje. Džiaugsmas liejosi per kraštus, negalėjome atsipeikėti net kelias savaites. Pergalės po sunkių treniruočių – saldžiausias vaisius iš visų.

Ir apibendrinimui: ką pasakytum tiems, kurie svarsto ar lankyti regbį?

– Visu pirma, siūlau tiesiog ateiti ir pabandyti. Neišsigąskite stereotipų, sunkios pradžios, galų gale paties savęs. Visi iki vieno padės įsilieti į komandą. Ir jei nepasiduosite, tai regbis tikrai taps dalimi jūsų gyvenimo, o jūs tapsite dalimi Akademijos.

Vilniaus regbio akademijoje žaidžia daug įvairių ir skirtingais bruožais pasižyminčių žmonių. Jų nuomonę apie komandą, patirtį ir lankymo istoriją aprašysime čia. Į keletą klausimų atsakys jaunių komandos kapitonas Audrius Žemys.

Kaip pradėjai lankyti regbį? Kodėl pasirinkai būtent regbį?

– Tą dieną prisimenu kuo puikiausiai. Man buvo kūno kultūros pamoka. Visi vyrukai susiruošėme žaisti krepšinį, kai į salę įžengė treneris Vidmantas su Ąžuolu. Tuomet mokytojas pasakė, kad šiandien krepšinio nežaisime, o žaisime regbį. Pasipiktinimas! Kas per regbis vietoj krepšinio?! Murmėdami susėdome priešais trenerį, kai jis pradėjo pasakoti apie regbį ir komandą. Tuo metu Akademija buvo vos tik susikūręs klubas. Ir man visai patiko trenerio pasakojimas. Tuomet pažaidėme 2 prieš 2. Man puikiai sekėsi ir labai patiko. Žaidžiant užplūdo adrenalinas ir supratau, kad nei krepšinis, nei futbolas, nei kokia kita sporto šaka neatstos regbio. Lankysiu regbį ir taškas.

Regbis žinomas kaip pavojingas ir grubus sportas. Ar neišgąsdino traumos?

– Regbis tiesiog apsuptas stereotipų. Regbį žaidžia tik peštukai, visuomet pilna traumų ir panašiai. Netiesa! Pirmąją treniruotę buvau sutiktas labai šiltai ir draugiškai – visi bendravo, juokavo. Aplinka – be galo maloni. Susiradau labai daug naujų ir gerų draugų. Traumos… Jei jau galvoji apie traumas, tai jų niekaip neišvengsi. Treniruotėse parodomos visos saugumo technikos. Visuose sportuose būna traumų, tačiau mokant žaisti saugiai, gerai apšilus ir prasitampius jų galima išvengti.

Regbis reikalauja labai daug fizinės jėgos ir ištvermės. Ar nebuvo per sunkus krūvis?

– Po treniruočių sunkiai pavilkdavau kojas, bet visuomet laukiau kitos treniruotės. Treniruotės labai įvairios ir įdomios, o krūvis, be abejo, didelis. Tačiau treneris visada naujokams sako: „Jei per sunku, tai nesidraskyk ir pailsėk. Priprasi palaipsniui“. Gerų rezultatų nepasieksi tinginiaudamas. Po treniruotės marškinėlius gali išgręžti, tačiau viduje jauti euforiją. Nuo pat pirmųjų treniruočių komandos draugai padėjo man, todėl beprotiškai didelio nuovargio nejausdavau, bet po maždaug dviejų savaičių pripratau. Regbį gali žaisti visi. Nereikia jaudintis dėl savo sudėjimo, greičio ar staigumo. Visko išmokstama, o kiekvienas žmogus turi privalumų, kurie atsveria trūkumus.

Kokia tavo įsimintiniausia akimirka, patirta su komanda?

– Jų yra labai labai daug! Prisimenu keliones autobusu, pokštus treniruotėse, po kurių besijuokdami darydavome atsispaudimus, kelionė į Paryžių, Amsterdamą. Ko gero, maloniausia akimirka – laimėtas sidabras regbio-7 lygoje. Džiaugsmas liejosi per kraštus, negalėjome atsipeikėti net kelias savaites. Pergalės po sunkių treniruočių – saldžiausias vaisius iš visų.

Ir apibendrinimui: ką pasakytum tiems, kurie svarsto ar lankyti regbį?

– Visu pirma, siūlau tiesiog ateiti ir pabandyti. Neišsigąskite stereotipų, sunkios pradžios, galų gale paties savęs. Visi iki vieno padės įsilieti į komandą. Ir jei nepasiduosite, tai regbis tikrai taps dalimi jūsų gyvenimo, o jūs tapsite dalimi Akademijos.

Vilniaus regbio akademijoje žaidžia daug įvairių ir skirtingais bruožais pasižyminčių žmonių. Jų nuomonę apie komandą, patirtį ir lankymo istoriją aprašysime čia. Į keletą klausimų atsakys jaunių komandos kapitonas Audrius Žemys.

Kaip pradėjai lankyti regbį? Kodėl pasirinkai būtent regbį?

– Tą dieną prisimenu kuo puikiausiai. Man buvo kūno kultūros pamoka. Visi vyrukai susiruošėme žaisti krepšinį, kai į salę įžengė treneris Vidmantas su Ąžuolu. Tuomet mokytojas pasakė, kad šiandien krepšinio nežaisime, o žaisime regbį. Pasipiktinimas! Kas per regbis vietoj krepšinio?! Murmėdami susėdome priešais trenerį, kai jis pradėjo pasakoti apie regbį ir komandą. Tuo metu Akademija buvo vos tik susikūręs klubas. Ir man visai patiko trenerio pasakojimas. Tuomet pažaidėme 2 prieš 2. Man puikiai sekėsi ir labai patiko. Žaidžiant užplūdo adrenalinas ir supratau, kad nei krepšinis, nei futbolas, nei kokia kita sporto šaka neatstos regbio. Lankysiu regbį ir taškas.

Regbis žinomas kaip pavojingas ir grubus sportas. Ar neišgąsdino traumos?

– Regbis tiesiog apsuptas stereotipų. Regbį žaidžia tik peštukai, visuomet pilna traumų ir panašiai. Netiesa! Pirmąją treniruotę buvau sutiktas labai šiltai ir draugiškai – visi bendravo, juokavo. Aplinka – be galo maloni. Susiradau labai daug naujų ir gerų draugų. Traumos… Jei jau galvoji apie traumas, tai jų niekaip neišvengsi. Treniruotėse parodomos visos saugumo technikos. Visuose sportuose būna traumų, tačiau mokant žaisti saugiai, gerai apšilus ir prasitampius jų galima išvengti.

Regbis reikalauja labai daug fizinės jėgos ir ištvermės. Ar nebuvo per sunkus krūvis?

– Po treniruočių sunkiai pavilkdavau kojas, bet visuomet laukiau kitos treniruotės. Treniruotės labai įvairios ir įdomios, o krūvis, be abejo, didelis. Tačiau treneris visada naujokams sako: „Jei per sunku, tai nesidraskyk ir pailsėk. Priprasi palaipsniui“. Gerų rezultatų nepasieksi tinginiaudamas. Po treniruotės marškinėlius gali išgręžti, tačiau viduje jauti euforiją. Nuo pat pirmųjų treniruočių komandos draugai padėjo man, todėl beprotiškai didelio nuovargio nejausdavau, bet po maždaug dviejų savaičių pripratau. Regbį gali žaisti visi. Nereikia jaudintis dėl savo sudėjimo, greičio ar staigumo. Visko išmokstama, o kiekvienas žmogus turi privalumų, kurie atsveria trūkumus.

Kokia tavo įsimintiniausia akimirka, patirta su komanda?

– Jų yra labai labai daug! Prisimenu keliones autobusu, pokštus treniruotėse, po kurių besijuokdami darydavome atsispaudimus, kelionė į Paryžių, Amsterdamą. Ko gero, maloniausia akimirka – laimėtas sidabras regbio-7 lygoje. Džiaugsmas liejosi per kraštus, negalėjome atsipeikėti net kelias savaites. Pergalės po sunkių treniruočių – saldžiausias vaisius iš visų.

Ir apibendrinimui: ką pasakytum tiems, kurie svarsto ar lankyti regbį?

– Visu pirma, siūlau tiesiog ateiti ir pabandyti. Neišsigąskite stereotipų, sunkios pradžios, galų gale paties savęs. Visi iki vieno padės įsilieti į komandą. Ir jei nepasiduosite, tai regbis tikrai taps dalimi jūsų gyvenimo, o jūs tapsite dalimi Akademijos.