Įspūdžiais iš kelionės dalinasi Tomas Grigaitis ir Artūras Miežys

Kelionė buvo nuostabi jau nuo pat pradžių. Lėktuve į Londoną buvo aptiktas žmogus su COVID-19 simptomais, todėl teko laukti ten lėktuve su nežinia, ar mus išvis įleis į Londoną ir ar mes galėsime pažiūrėti tas nuostabias regbio rungtynes. Galiausiai viskas išsisprendė, atvažiavome į viešbutį ir ruošiamės rungtynių dienai. Jau nuo pat ryto rinkosi sirgaliai, kurie tiesiog troško savo komandos pergalės. Metro, traukiniai pilnut pilnutėliai! Visi kalba, dainuoja dainas – pasakiška atmosfera. Atvažiavę į galutinę stotelę ėjome link „Twickenham“  stadiono su visa banda žmonių, išlipusių su mumis kartu. Visas miestelis prie stadiono užsiėmė prekyba: rungtynių marškinėliais, šalikais, maistu: pakeliui galėjai gauti, ko tik panorėjęs. Galiausiai atėjome į stadioną ir apsižvalgėme. Sirgaliai švenčia visi kartu, lyg varžybos jau būtų pasibaigusios ir jų komandą nugalėjo. Maistas krenta, alus pilasi – tokį vaizdą mes matėme viduje prie restoranų. Einant gilyn – NEREALAUS DYDŽIO STADIONAS, kuriame, aišku, išsiamžinome. Atėjome kažkur valandai likus, tačiau stadionas buvo ganėtinai tuščias, likus 15 minučių iki varžybų prieš himnų pradžią stadionas kiek pasikeitė: jis tapo pilnas, nei vienos laisvos vietos! Visi dainuoja savo šalies himnus ir matosi, jog įdėjo į tai visą širdį, ypač galima buvo matyti tai žaidėjų akyse. Gavus spyrį į vartus, visas stadionas tildo vienas kitą ir girdi „shh“ visur aplink save, kol galiausiai visi 82 tūkstančiai nutyla ir nesvarbu, ar žaidėjas pataikys ar ne, girdėsi džiūgavimo garsus. Trumpai tariant,  rungtynės buvo super, sirgaliai neapsakomai draugiški, atmosfera tiesiog  stulbinanti. Po rungtynių mus pasitiko  komandos draugas emigrantas – Vaidotas Juodis. Jis atvažiavo tik dėl mūsų, taigi, likęs vakaras buvo tikrai smagus.  Kitą dieną grįžome namo be jokių problemų ir nutikimų.